išlakinti

1 išlakìnti tr. 1. K leisti ar priversti išlėkti, išbėgti; išvyti: Mes išlakýsim tą karvelį pro langą Gl. Ak tu, piemens šmote, – sakau, – kam bitis išlakinai? Pč. Kas su geru nenori išlėkt, tas su nevalia išlakinamas TP1880,39. Šešuras tuo išlakiñs tą bobą laukan J. | Ugnį kibirkštimis išlakìnti KI158. Nereikia bijoti per daug šilumos išlakinti Vd. 2. greitai išvežti, išgabenti kur: Vaikai motiną išlakìno į kitą parakviją KlvrŽ. Kaip velniai dūšią pagavę išlakino tą nabagėlį Žem. Į karietą įsvadino, Vilniaus keliu išlakino (d.) Rt. 3. greitai išnešti, išvesti, išgabenti ką iš kur: Marikė vieną siekelį įpylė Joškiui į maišą, įbėgusi [į klėtį] atgal, ir antrą išlakino Žem. Mergų valkčius pagrobę arba jas pačias už rankų išlakinę, išklegėjo iš pelkės Žem. 4. smarkiai išmesti, išblokšti iš ko ar kur: Nesuopuok taip smarkiai vaiko – dar iš lopišio išlakìnsi! Vkš. Su vylyčia, iš saidoko netyčiomis išlakinta, Achabą kiaurai pervėrė I. Vilpštynė medų iš korių išlakinti (išsukti) rš. 5. (smarkiai) iškelti į viršų, išsupti: Vakar suopynėse vaikiai buvo muni lig pat balkio išlakìnę Vkš. Atskridęs vėjo sūkurys išlakina į orą mirštančių lapų daugybę I.Simon. | prk.: O draugijos įsteigėjas vėl stengės kiek galėdamas, kad draugija nebūtų išlakinama į padanges, nei kad ji būtų stumiama prie bedugnės krašto Vd. \ lakinti; aplakinti; atlakinti; įlakinti; išlakinti; nulakinti; palakinti; parlakinti; perlakinti; pralakinti; prilakinti; sulakinti; užlakinti